Advento vainikas pirmą kartą buvo uždegtas XIX a. Hamburgo uoste-miestyje. Mieste buvo daug našlaičių vaikų, kurie neturėjo namų, elgetavo ir miegojo gatvėse. Jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas pradėjo iš gatvės rinkti vaikus, suteikė jiems pastogę ir maisto.
Pastorius, norėdamas, kad jo svečiai sakraliau išgyventų Advento laikotarpį, sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos kiekvienas berniukas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Vienas pastoriaus draugas padarė medinį ratą, ant kurio sudėjo žvakes. Taip atsirado didelis šviesos vainikas. Berniukams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu.
Daugeliui žmonių Advento vainikas taip pat patiko. Tad vainiko idėja paplito šeimose, buvo pradėtos dėti keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius.
Taigi tradiciškai Advento simbolis yra apskritimas – begalybė. Turtą simbolizuoja brangios juostos, drapiruotės, išsirtinės vielutės. Europoje populiarūs puošybai bateliai, kojinytės, angeliukai, varpeliai. Beabejo vienas svarbiausių dekoravimo elementų lieka žvakės, simbolizuojančios ėjimą iš tamsos į šviesą.
Kalėdų spalvos – žalia (ramybė ir amžinybė), raudona (gyvybę), auksinė (turtas), balta (šviesa, džiaugsmas). Floristiniuose darbuose tradiciškai naudojame amžinai žaliuojančius augalus, kankorėžius, samanas, šiaudus ir ruošiame vainikus ar girliandas. Dabar jau įprasta naudoti ir įvairesnes medžiagas – tai džiovinti šiltų kraštų vaisiai, riešutai, meduoliai, kuriantys pertekliaus įvaizdį. Pačiomis girliandomis galime puošti patalpas, židinius, duris, stalus ar langus.
Kalėdos viena emocionaliausių ir puošniausių švenčių. Susikurkime sau nepakartojamą nuotaiką kiekvienais metais.
